Kiek iš tiesų psichoterapija yra moksliškai pagrįsta?
"Moksliškai pagrįsta psichoterapija", "mokslu įrodyta psichoterapija" - dažnai šie terminai naudojami kaip tikros, kokybiškos ir šiuolaikinės psichoterapijos garantas bei etalonas. Psichoterapija - tai gydymas psichologinėmis intervencijomis. Tačiau kiek iš tikrųjų psichoterapija yra pagrįsta kaip mokslinis metodas?
Geriausiai į šį klausimą yra žvelgti per žymaus mokslo filosofo Karlo Raimundo Popperio nustatytus mokslinio metodo kriterijus ir mokslinių teorijų požymius. Tikrai mokslinė teorija turi pasižymėti keliais požymiais (moksliškumo kriterijais):
- Turi būti nesunku rasti teoriją patvirtinančių įrodymų.
- Teorijos patvirtinimas yra vertingas tik tuomet, kai yra paremtas rizikingomis prielaidomis.
- Teorija, kurios yra neįmanoma paneigti, yra prasta teorija.
- Geriausias teorijos tikrinimas - mėginimas ją paneigti (t.y. falsifikuoti).
- Vienintelis geras teorijos įrodymas yra "atvirkštinis įrodymas" t.y. kuomet jos nepavyksta paneigti.
Deja, pagal 3-ą požymį - galimybę teoriją paneigti - nė viena psichoterapijos teorija negalėtų būti laikoma mokslu. Žmogaus psichika yra labai kompleksiška sistema, todėl visas sukurtas teorijas galima daugiau-mažiau paaiškinti ir net pagrįsti.
Yra virš 400 įvairių psichoterapinių teorijų, nuo visiškai absurdiškų iki plačiau žinomų, tokių kaip kognityvinė-elgesio terapija (KET), humanistinė psichoterapija, psichoanalizė, psichodinaminė psichoterapija, geštalt psichoterapija, priėmimo ir įsipareigojimo (ACT) terapija ir kitų. Šioms psichoterapijos "mokykloms" priklausantys žmonės profesiniame bendravime dažniausiai apsiriboja tos pačios "mokyklos" kolegomis, skaito vieno kito straipsnius, naudoja specifinį žodyną, sukuria naujas koncepcijas ir apibrėžimus, skatina vienas kitą pasakodami apie sėkmės atvejus, ir pateikdami kitos "mokyklos" trūkumus - taip ilgainiui įtvirtinant savo mąstysenos, metodikos ir priemonių pranašumą. Ilgainiui kurioje nors psichoterapijos "mokykloje" atsiranda alternatyvūs požiūriai, susiformuoja "atskalūnų" grupelės, kurios vėliau atsiskiria nuo pagrindinės grupuotės ir pradeda savarankišką raidą. Kaip toks procesas veikia taikliausiai pavaizdavo rašytojas Umberto Eco knygoje "Fuko švytuoklė".
Tačiau nepaisant to, kad psichoterapinės metodikos ir netenkina klasikinio mokslo kriterijų, jų veiksmingumas gali būti objektyviai įvertintas taikant mokslinius metodus, ir taip galima atskirti efektyvias teorijas nuo neefektyvių. Ir todėl, kai naudoju terminą "moksliškai pagrįsta psichoterapija" turiu galvoje tas psichoterapines teorijas ir metodus, kurių veiksmingumas buvo įrodytas randomizuotais klinikiniais tyrimais ir meta-analizėmis, tokios kaip priėmimo ir įsipareigojimo terapija, motyvuojantis inverviu, dėmesingo įsisąmonimo (atidos ar mindfulness) praktikos, kognityvinė-elgesio terapija. Būtent jomis ir remiuosi savo klinikinėje praktikoje.